Gyvūnų terapija

rašė ir fotografavo

I E VA  M A L A I Š K A I T Ė

IEVA ir ARTŪRAS į vienkiemį mišku­ose atsikraustė prieš tris vasaras. Iki tol pora gyveno įprastą civ­i­lizuotą gyven­imą: dirbo, bėgo, skubėjo. Bet vis pas­va­jo­davo apie tylą ir ramybę tarp pušų ošimo ir upe­lio čiurlen­imo. Todėl šian­dien jie jau gyvena puikių kaimynų apsup­tyje: iš trijų pusių – miškas, iš ketvir­tos – upė. Gyvena ne vieni, jų ūkyje jau per 100 gyven­tojų. Pateiki­ame aut­en­tiškas Ievos mintis apie miško ūkį, kuri­ame kiekvienas jaučia ir gyvena pagal savo prigimtį.

NeČia“ ūkyje mes visi skirtingi. Ne tik kaip asmeny­bės. Visi skirtingo plauko, kailio, plunksnų. Ir visi skirtin­gai ben­drauja, cypsi, tarška, zvim­bia, mekena, gagena, prunk­ščia ir žven­gia. Šian­dien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyven­imo tik­slas – būti laimingiems. Tai mums „prik­lauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pini­gais, nei su namais, daik­tais, suknelėmis ar netgi kelionėmis. Gyvū­nai pakeitė pir­mi­au­siai mūsų pačių kas­di­enybę, vid­inį pasaulį, na, visą, bana­liai ir skam­biai pasaky­siu – gyven­imą. Maty­dami, kiek ben­drav­i­mas su jais gali duoti vaikams, suau­gusiems, šeimoms, negal­ime tuo nesidalinti.

Pradžia

Mūsų geras biči­ulis ir patarė­jas gam­tininkas, bitininkas ir bebrų mylė­to­jas Mar­i­jonas, kone kiekvieną kartą atvaži­avęs pas mus, su šypsena tylė­damas stebi, kaip miško take­li­ais einame kartu su šunimis, kat­inu, būriu žąsų ir ožkomis, ir vis pak­lau­sia „jūs gal kok­ius užkalbėjimus nau­do­jate, kad jie taip klauso jūsų“. O viskas prasidėjo visai nekaltai ir įpras­tai – nuo dviejų iš prieglau­dos „Lesė“ priglaustų šunų ir katino. Patys ste­bėjomės, kaip jokių komandų nemokėję, už grotų didžiąją savo gyven­imo dalį praleidę Myko­las ir Mira, vien žaidžiant ir mylu­o­jan­tis išmoko pagrindines koman­das vos per kelias dienas, o jau po savaitės mokėjo „griūti negyvi“. O toliau… gyvū­nai pradėjo atsir­asti „tarsi savaime“. Be jokio plano, be jokio pasiruošimo, vienas po kito. Kar­tais išei­davom į kiemą ir galvo­davom – kada spėjo jų čia tiek atsir­asti! Iš pradžių pris­i­bi­jo­jome: „ar sug­e­bėsim juos užaug­inti gyvus ir sveikus? Ar galėsime jiems užtikrinti visas reikalin­gas sąly­gas koky­biškam gyven­imui? Šian­dien, bėgant tretiems metams, kai mes esame gyvūnų apsup­tyje, suprantu, jog esminis dalykas, kurio reikia – meilė jiems, tuomet jie augs sveiki, laimingi ir geri­au­siose įmanomose sąly­gose. Taigi nors pačioje pradžioje dėl savo neužtikrin­tumo stengėmės rink­tis jaunes­nius, sveikesnius gyvūnus, ilgainiui (iki šiol nežinau, sąmoningai ar ne) pradėjome „labiau matyti“ ligo­niukus, pras­tose sąly­gose gyve­nančius, ar jau pake­liui į mės­inę esančius gyvūnus. Šian­dien tokių mūsų ūkyje dauguma.

Pavyzdžiui, su ožka Mikute susi­paži­nome pas vieną ūkininką, aug­i­nantį didelę bandą ožkų, kur Mikutė buvo vien­in­telė beragė, todėl visada skri­audžiama, užguita į kampą, baili, o ožką Cirka (var­das toks, nes balta kaip Zacirka) radome prir­ištą kelias­dešimties cen­timetrų ilgio „lenciūgu“ belan­giame tvarte, prie beton­inės sienos. Cirka taip bijojo žmogaus, kad neleis­davo prieiti arčiau nei per kelis žingsnius. Šian­dien „NeČia“ svečiai šias dvi ožkas vad­ina šuniukais, nes jos meil­ios, mėgsta glostytis ir visada seka iš paskos.

Mūsų paukščiai irgi kiekvienas turi istoriją. Vieni išpirkti iš ūkininko, laik­iu­sio juos tam­si­u­ose neval­o­mu­ose narvu­ose, su vien­in­teliu tik­slu „kad kuo dau­giau prisivestų”, kiti – nyk­stančios veis­lės, pavyzdžiui, vien­in­telė lietu­viška žąsų veislė, kurios niekas nenori aug­inti, nes jos nepri­auga svo­rio kaip mės­inės, kiti tiesiog niekam nebereikalingi ar be šeimininkų likę paukščiai. Beveik visi mūsų paukščiai turi var­dus: Guzas, Advokatas, Chuliganai-Sanitarai, Pupukai, Cit­riniukas, Mama Čioli, Pipir­iukai, Ban­dalėlis. Jei kuris ir neturi vardo, gerai žinome „che­brą“, kuriai jis prik­lauso, ir nors vieno iš jos narių vardus.

Nese­niai iš žirg­yno išpirkome dvi lig­o­tas, taip pat nyk­stančios lietu­viškos stam­bintų žemaitukų veis­lės kume­les, kuri­oms būtina išskirt­inė priežiūra ir sąly­gos, kurių jos negau­davo žirg­yne. Dabar jauči­amės labiau pasitik­in­tys sav­imi, todėl vis daž­niau į mūsų ūkį atke­li­auja prob­lem­iniai gyvū­nai, tačiau kol kas visi gavę gerą doze meilės ir rūpesčio tampa meilūs, prieraišūs ir draugiški…

DSC_0245

Gyvūnų ter­apija

Gyvūnų ter­api­jos ištakos prasidėjo prieš tūk­stančius metų. Žmonės gyvenę gam­toje, kaip kla­jok­liai ar medžioto­jai, kartu buvo ir medžio­jamieji. Pri­jauk­inti gyvū­nai, keli­avę kartu, žymiai anksčiau už žmones pajus­davo pavojų. Ramus, atsi­palai­davęs, mie­gan­tis gyvū­nas – žmogui buvo ženklas, kad pavo­jus nuo plėšrūnų negre­sia, todėl ir žmogus prie tokių gyvūnų jaus­davosi ramus.

Zig­mundas Froidas savo psi­choanal­izės sean­su­ose su pacien­tais daž­nai būdavo su savo čiau čiau veis­lės šunimi, tam, kad pacien­tai jaustųsi ramesni, labiau atsi­palai­davę ir galėtų atsiverti. Šian­dien beveik sutarti­nai psichi­a­trai, neu­rolo­gai ir kiti „emociniai“ spe­cial­is­tai teigia, kad ben­drav­i­mas su gyvū­nais palankiai veikia žmogaus psichiką. Pradedant glostymu, baigiant pil­naver­tiškų rūpin­imusi „silp­nes­niu“ žmones skatina jaustis ne tik rames­ni­ais, labiau sav­imi pasitik­inči­ais, bet ir reikalin­gais globėjais.

Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais. Vaikai, paben­dravę su „išauk­lėtu“ gyvūnu, pajunta jų atsi­davimą ir besą­ly­gišką sim­patiją, o kar­tais ir meilę. Todėl šian­dien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyven­imo tik­slas – būti laimingiems. Tai mums „prik­lauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pini­gais, nei su namais, daik­tais, suknelėmis ar netgi kelionėmis. Supras­dami, jog gyvū­nas nev­ertins ar nekri­tikuos (kaip tai daro suaugę), vaikai tampa atviresni, labiau sav­imi pasitik­in­tys ir lengviau bendraujantys.

Mes nesame spe­cial­is­tai, tad ir ter­apija pas mus ne med­i­cinini­ais tik­slais. Greičiau vidiniam pasauliui aug­inti ir vidinei har­moni­jai (at)kurti. Mūsų gyvū­nai gyvena beveik laisvėje („beveik“ todėl, kad mes jais rūpinamės ir jie didžiąja dal­imi prik­lau­somi nuo mūsų). Daž­nai kalbamės, klau­si­ame vienas kito, ką galvo­jame apie tai, kas vyk­sta ūkyje, kaip jauči­amės ir ką jauči­ame, anal­izuo­jame gyvūnų tar­pusavio elge­sio gal­imus motyvus ir ieškome elge­sio su mumis ypaty­bių, ste­bimės jų išradingumu ir kuri­oz­inėmis situaci­jomis, mokomės juos suprasti ir …ben­drauti jų kalba… Kitaip tari­ant – ter­ap­inamės ir tob­ulė­jame. Ilgainiui paju­tome, kad ben­drav­i­mas su natūraliomis sąly­gomis gyve­nanči­ais gyvū­nais – yra ne kažkokia nenatūrali tarprūšinė komu­nikacija, o dvas­inė, emocinė ir men­tal­inė evoliucija.

Kaip viskas veikia

NeČia ūkyje daug įvairių gyvūnų ir jų bei jų rūšių ratas po truputį didėja. Iš vienos pusės, tai vyk­sta nesą­moningai, nes vis aki­ratyje atsir­anda koks nors nelaimėlis, kurį reikia priglausti, išpirkti, ar išgel­bėti nuo mės­inės. Iš kitos pusės, kuo dau­giau gyvūnų rūšių, tuo efek­tyvesnė ir jų ter­apija. Juk kiekvienas gyvas sutvėri­mas, tiek gyvū­nas, tiek žmogus yra visiškai unikalus, su savo charak­teriu, por­eiki­ais, būdu. Todėl neį­manoma, jog visi čia atvykę niurkytų kat­iną, žaistų su šunimis ar šukuotų žirgų karčius. Kiekvienas gali susir­asti Tą Savo gyvūną, artimi­ausią ir mieli­ausią širdžiai ir sielai, arba tokį, kurio būtent tuo metu reikia labiausiai.

EMPATIJA

Gyvū­nai pir­mi­au­siai ugdo empatiją. Kar­tais net maiš­tau­jan­tys paaugliai, kupini įtam­pos, pasireiškiančios pykčiu, agre­si­jos priepuo­li­ais, paėmę nese­niai išsir­i­tusį viščiuką į rankas tiesiog akyse pasikeičia – nurim­sta, tampa rūpestingi, pradeda ieškoti maisto jam ir rūpin­tis, kad gyvū­nas nesušaltų, pasikeičia net jų tonas ir žvil­gs­nis. Gal­imybė kažkuo rūpin­tis silpnu, pažei­dži­amu labai daug duoda vaikui, kuris daž­nai patiria nesaugumo jausmą, ir gal­imybė jį sukurti gyvūnui tampa asmeniškai prisi­imta atsakomybe. Graži­au­sia ką teko matyti, kalbant apie empatiją gyvū­nams, kai vienas iš NeČia svečių ūkio šunims skaitė pasaką.

DISCIPLINA

Gyvūnų ter­apija – vienas veiksmin­giausių priemonių ir dis­ci­plinai ugdyti. Pri­jauk­inti gyvū­nai negali pil­nai pasirūpinti sav­imi, maistu, saugumu, ta užduo­tis tenka žmogui. Žaisti su gyvū­nais labai smagu, tačiau vaikai, ko gero, greičiau už suau­gu­sius supranta, kad pir­mi­au­sia gyvūnus reikia pamait­inti ir pagirdyti, tuomet apsaugoti nuo plėšrūnų (čia daž­nai prasideda sma­giau­sia dalis, nes neįtikėtina ste­bėti, kaip savo pasirinktą gyvūną vaikai pradeda saugoti nuo visų pavojų, realių… ir ne visai). Iš čia kyla svar­biau­sia užduo­tis — kuomet prisi­imta atsakomybė už gyvūno priežiūrą tampa svarbesniu fak­to­ri­umi nei tik žaidimas.

RYBIŠKUMAS

Atrodo neįtikėtina, tačiau gyvū­nai ugdo ir meninę kom­pe­ten­ciją bei vizual­inį kūry­biškumą. Geri­au­siai, ko gero, tai ilius­truoja deko­ratyv­inės vištų veis­lės. Po dienos žaidimų, lesin­imų ir gain­io­jimo kieme įvairi­ausių spalvų, formų, plunksnų paukščių, jie nugula vaikų fan­taz­i­jose, piešini­u­ose, lip­dini­u­ose, o daž­nai ir rašini­u­ose. Vien žiūrėji­mas į lais­vai lak­stančius gyvūnus (ypač viš­tas, po visą kiemą gau­dančias muses) šiek tiek pri­mena jūros ar ugnies ste­bėjimą ir yra savotiška med­itacija. Čia nuo­lat vyk­sta veiks­mas, viskas juda, tačiau tuo pačiu metu kuria ramybę.

SAVITVARDA

Sav­it­var­dos ugdy­mas – kiekvienas gyvū­nas yra asmenybė, tai reikia žinoti ir gerbti. Gyvūnų ter­apija pir­mi­au­sia emocinio ryšio atradi­mas, užmezgi­mas su gyvūnų ir empati­jos ugdy­mas. Su kai kuri­ais gyvū­nais (pavyzdžiui žirgais, šunimis) negal­ima elgtis bet kaip, dark­ytis ar rodyti agre­si­jos priepuolių. Žings­nis po žingsnio, ben­drau­jant su bet kokiu gyvūnų, būtina išmokti tvardyti emo­ci­jas, ramiai sekti ir skaityti gyvūnų kūno ir ženklų kalbą. Išmokus to su gyvū­nais gal­ima ben­drauti natūraliomis sąly­gomis, be pavadžių ar botagų. Labai paprasta vedži­oti gyvūnus už pavadėlių, ar ben­drauti su jais uždary­tais gar­du­ose arba apt­varu­ose, kai ben­drav­i­mas apris­i­boja ska­niukų ar maisto davimu, taip bet kurį gyvūną gal­ima priver­sti ben­drauti. O pabandykite taip susidrau­gauti su gyvū­nais, kad jie (nes­varbu ar viščiukas ar kaimenė ark­lių) sektų jus iš paskos ir norėtų būti šalia būdami laisvi.

LYDERYSTĖ

Gyvū­nai moko lyderys­tės, tačiau kiek kitokios, nei įpras­tai suvokiama civ­i­lizuo­tame pasaulyje. Norint, kad gyvū­nas pri­pažintų tave kaip lyderį nepri­valai būti stipres­nis, gre­ites­nis ar agresyves­nis. Pri­valai būti rūpestin­gas, visuomet pagalvoti apie kitus, apie jų por­eik­ius, gerovę ir saugumą, tuomet tampi tikras lyderis, kuriuo pasitikima ir kuris ger­bia­mas (daž­nai ir su mal­on­umu tenka ste­bėti, kaip rūpestin­gas gaidys, radęs grūdą, nesulesa jo, o kviečia savo viš­tytę ir lei­džia jai sulesti). Ben­drav­i­mas su gyvūnu kiek pri­mena šokį, kur žmogus vaid­ina vedančiojo vaid­menį, o gyvū­nas siekia suprasti ir laukia, ką daryti toliau. Šokis tampa gražus tik tuomet, kai ben­drau­jama klau­san­tis ir atsiliepi­ant į vienas kito sig­nalus. Vedanči­a­jam, arba lyderiui, noriai pak­lūsta part­neris, nes jis visuomet lieka laisvas.

ATRADIMAI

Atradimų dži­augs­mas. Man asmeniškai tai vienas sma­giausių reikalų NeČia. Visi gyvū­nai pas mus gyvena natūraliomis sąly­gomis, laisvėje. Taip pat ir viš­tos. Vaikų ir suau­gusių reak­cija (suau­gusių kar­tais keliskart stipresnė) radus kiaušinį kažkur pievoje tarp šakų krūvos – neįtikėtina. O kai kiaušiniai dar ir skirt­ingų spalvų, dydžių ir netgi formų… istorijų apie šiuos atradimus klau­somės nuo­lat, kiekvieną kartą susi­tikę su tais, kam teko dži­augs­mas atrasti. Kiti randa plunksnas! Raibas, taškuo­tas, bal­tas ir iš jų kuria sages, kalėdines deko­raci­jas, rašo laiškus.

Gyvū­nai žmogui gali duoti be galo daug, tačiau labai svarbu, jog gyvūnų ter­apija nevyktų vien­pusiškai. Kad užsimegztų stiprus emoci­nis ryšys ir ter­apija būtų efek­tyvi, būti­nas ir žmogaus indėlis. Pagarba ir rūpestis gyvū­nais būtina ter­api­jos dalis. Kaip ten bebūtų, man pačiai daž­nai atrodo, kad gyvū­nai man duoda dau­giau nei aš jiems.

Mums, ko gero, sma­giau­sia, kai net kaime gyvenan­tys žmonės, kurių ūkiu­ose taip pat daug gyvūnų, atsidūrę mūsų kieme, ste­bisi, nenori išvaži­uoti ir sako „pas jus čia faina!“ arba, kad „jūs kažkokie šamanai ir užburi­ate gyvūnus“. Jau penk­tus metus vasaromis orga­nizuo­jame stovyk­las vaikams iš social­inės rizikos grupių, vaikų namų. Turime sva­jonę, kad vasaros stovykla virstų pavasario, vasaros, rudens, žiemos atostogų stovykla. Kad vaikai čia galėtų kurti Savo erdvę, Savo daržus, aug­inti Savo gyvūnus.

DSC_0604

NeČia ūkio tikslas

Pats NeČia ūkis ir gyvūnų ter­apija jame turi išsikėlę tam tikrą tik­slą. Ugdyti meilę gyvū­nams. Atrodytų „pffff.…kas čia per tik­slas, juk visi myli gyvūnus“. Taip, myli, kates, šunis, na, dar kar­tais kanarėles ir žiurkėnus ar pan. Tačiau ūkio gyvū­nai kažkodėl visuomet lieka tary­tum meilės užribyje. Kodėl? O todėl, kad labai nepatogu val­gyti tuos, kuri­uos myli. Tačiau, kai pamatai, kad višta, lygiai taip pat, kaip ir šuo, atsiliepia ir tek­ina bėga pas tave, pašaukta savo vardu, ar kai tenka lašinti akies lašiukus akį susižei­du­siam žąsiukui, ar kai ožka arba kumelė vis kiša ir kiša galvą po ranka, kad tik ją glosty­tum, pakasytum…tuomet išnyk­sta riba tarp naminių gyvūnėlių ir ūkio gyvulių. Jie visi tampa tiesiog myli­mais gyvū­nais. Nesame radikalūs veg­e­tarai ar veg­anai, tačiau tikime, kad kiekvienas suaugęs žmogus ar vaikas turi žinoti ir matyti sąryši tarp to, kas jo lėkštėje, ir to, iš kur tai atsiranda.

Tik turint supra­timą gal­ima daryti pasirinkimą, visais kitais atve­jais pasirinkimą už mus padaro kažkas kitas (gam­into­jai, reklama, par­davė­jai). Dėl šios priežasties visi gyvū­nai pas mus yra neval­gomi. Neturime tik­slo užsidirbti nei iš gyvūnų, nei iš gyvūnų ter­api­jos. Nors per­sike­liant į vienkiemį planavome veik­las, kaip užsidirb­sime iš savo ūkio. Šian­dien labai gerai supran­tame, kad jei mūsų vieta ir veikla, kuria mes tikime taps pajamų šaltiniu – ji praras kažką. Nenorime „pragyventi iš čia“ norime čia tiesiog gyventi ir dal­in­tis, tuo, kas tikime, yra stipru ir reikalinga. Mes neturime lanky­tojų ar klientų, mes turime svečius. Mes neturime įkainių, mes turime darbų ūkyje.

Epi­lo­gas

Kar­tais pagalvoju, kiek daug čia dar neturime: nei van­den­tiekio, nei vir­tu­vės baldų, ką ten vir­tu­vės, nėra net nor­malios lovos. Tačiau yra neaprėpia­mas dan­gus ir berib­iai pievų, miškų, kalvų plotai, neužimti jokių kaimynų, sta­tinių. Dar yra ramybė, įkvėpi­mas ir suvoki­mas, kad čia yra viskas, viskas ko reikia būti laimingam. O juk toks ir yra gyven­imo tik­slas – būti laimingam. Ir šian­dien, kaip ir kitas dienas pas­taruoju laiku, viduje aš sping­siu šimtais įvairi­as­palvių švieselių, tokių, kokios būna ryto saulei pagavus spalvotą stiklo krislelį. O vakarais šviečiu šimtais mažų vaško žvake­lių, šiltomis liep­snelėmis. Kar­tais kunkuli­uoju ir nežinau, kaip išsproginėti tą dži­augsmą, atrodo, kūnas net realiai fiz­iškai pradeda vir­pėti. Tada šaunu į lauką ir glostau. Visus. Šunis, kates, ožkas, paukščius, žirgus. Ir nesinori keli­auti toliau nei hor­i­zon­tas. Viskas yra čia.

Patiko straip­s­nis? Per­dovanokite jį kitiems ir prenu­meruokite eko­rekomen­dacijų nau­jien­laiškį.

DAUGIAU REKOMENDACIJŲ:

Baltiško­sios pir­ties paslaptys

Pušų spygliai — vit­a­m­inų užtaisas.

Daig­inti grikiai — gre­itas ir sveikas super maistas

Hidro­latai  – grožiui ir jaunystei

Kaip “teisin­gai” pail­sėti šią vasarą

 




Daugiau rekomendacijų:



Namai

Maistas

Darbas

Vairavimas

Atsakingo gyvenimo principai

Blogas
Prenumeruok naujienas:






Medžiaga atsisiuntimui:



Eko rekomendacijos

Eko rekomendacijos

Eko rekomendacijos

Eko rekomendacijos


Kas yra WWF formatas ir kaip juo naudotis:


Rupi.lt


Facebook